Dažniausiai užduodami klausimai

Euribor (Europos tarpbankinė siūloma palūkanų norma) – tai vidutinė palūkanų norma, už kurią euro zonos bankai siūlo nesaugotą paskolą vieni kitiems. Ji apskaičiuojama kasdien penkioms skirtingoms trukmėms: 1 savaitė, 1 mėnuo, 3 mėnesiai, 6 mėnesiai ir 12 mėnesių. Tai svarbus etalonas hipotekos paskoloms, kreditams ir finansiniams produktams visoje Europoje.

Euribor normos keičiasi kiekvieną dieną pagal rinkos sąlygas. Remiantis naujausiais duomenimis, 2024 m. daugumos laikotarpių normos buvo apie 3,5–4 %, tačiau jos gali greitai keistis. Tikslias šios dienos vertes visoms penkioms trukmėms rasite mūsų Dabartinių normų puslapyje.

Bankai ir finansų institucijos, skolinančios lėšas pagal Euribor, gauna palūkanas iš skolininkų. Kai hipoteka ar paskola yra susieta su Euribor (paprastai su marža), skolintojas gauna palūkanas, kurios priklauso nuo kintamos Euribor vertės ir jo nustatytos maržos. Euribor administruoja Europos pinigų rinkų institutas (EMMI), tačiau tiesiogiai iš to neuždirba.

6 mėnesių Euribor yra palūkanų norma, pagal kurią euro zonos bankai nesaugotai skolina vieni kitiems šešiems mėnesiams. Tai vienas dažniausiai naudojamų etaloninių rodiklių hipotekoms keliuose Europos šalyse, ypač Ispanijoje ir Portugalijoje. Jei jūsų paskola susieta su 6 mėn. Euribor, palūkanų norma paprastai atnaujinama kas šešis mėnesius.

Kai paskolos ar hipotekos yra susietos su Euribor, šios normos svyravimai tiesiogiai padidina arba sumažina mokėtiną sumą. Pavyzdžiui, jei turite hipoteką su palūkanomis „Euribor + 1 %“ ir atitinkamas Euribor padidėja 0,5 proc. punkto, jūsų palūkanų norma taip pat padidėja 0,5 proc. punkto, o tai reiškia didesnes mėnesines įmokas.

3 mėnesių Euribor – tai etaloninė norma tarpbankinėms paskoloms be užstato trijų mėnesių laikotarpiui. Ji atnaujinama kasdien ir plačiai naudojama verslo paskoloms, kintamosioms obligacijoms ir kai kurioms hipotekoms su kintama norma. Jei finansinis produktas remiasi 3 mėn. Euribor, palūkanos dažniausiai atnaujinamos kas tris mėnesius.

Euribor normos paprastai seka Europos Centrinio Banko (ECB) pinigų politikos sprendimus. Nuo 2022 m. ECB ženkliai padidino bazines palūkanų normas kovodamas su infliacija euro zonoje, o tai tiesiogiai paveikė Euribor kilimą. Kiti veiksniai – bankų likvidumas, rinkos lūkesčiai dėl būsimų palūkanų ir bendra ekonominė padėtis Europoje.

„3 mėnesiai be palūkanų“ – tai reklaminis pasiūlymas, kai skolintojas ar pardavėjas netaiko palūkanų paskolai ar pirkiniui pirmus tris mėnesius. Tai marketingo strategija ir nėra tiesiogiai susijusi su Euribor. Pasibaigus bepalūkaniam laikotarpiui, paprastai taikoma įprasta (kartais Euribor pagrindu skaičiuojama) palūkanų norma.

Euribor administruoja Europos pinigų rinkų institutas (EMMI) – ne pelno siekianti organizacija įsikūrusi Briuselyje. EMMI prižiūri metodiką, skaičiavimus ir Euribor skelbimą pagal dienos duomenis, kuriuos teikia dalyvaujančių bankų grupė. EMMI valdo procesą, bet negali tiesiogiai paveikti vertės – ji nustatoma pagal rinkos sąlygas ir pateiktas bankų kotiruotes.

Euribor ateitis daugiausia priklauso nuo ECB politikos ir rinkos lūkesčių. 2024 m. dauguma analitikų tikisi, kad Euribor palaipsniui mažės, kai infliacijos spaudimas atslūgs ir ECB galbūt mažins bazines palūkanas. Tačiau ekonominė situacija gali greitai keistis, todėl prognozės visada turi tam tikrą netikrumą.

Euribor apskaičiuojamas naudojant hibridinę metodiką, kuri sujungia realius sandorius su ekspertų vertinimais, kai reikia. Kiekvieną darbo dieną bankai pateikia prognozes, kokiu tarifu pagrindiniai bankai skolintų vieni kitiems. Iš pateiktų kotiruočių pašalinama 15 % aukščiausių ir žemiausių, tada skaičiuojamas vidurkis. Vartotojai negali patys apskaičiuoti Euribor – jis oficialiai skelbiamas EMMI.

Centriniai bankai nustato pagrindines palūkanų normas, kurios formuoja bendrą palūkanų aplinką. Euro zonoje tai daro ECB – nustatydamas tokius tarifus kaip indėlių norma ir pagrindinė refinansavimo norma. Tuo tarpu rinkos pagrindu apskaičiuojamos normos, kaip Euribor, nustatomos nepriklausomų institucijų (pvz., EMMI), remiantis bankų pateiktais duomenimis – o ne tiesiogiai centrinių bankų nurodymais.

Finansų institucijos, tokios kaip bankai, skolintojai ir investuotojai, uždirba iš palūkanų. Kai palūkanos kyla, bankai paprastai uždirba daugiau iš paskolų, o indėlininkai gauna geresnes grąžas iš sąskaitų ar indėlių sertifikatų. Obligacijų savininkai gali gauti naudą, kai laikosi fiksuoto pajamingumo investicijų mažėjančių normų laikotarpiu. Galutinis poveikis pelningumui priklauso nuo konkrečios įstaigos balanso struktūros ir rizikos valdymo.

Paprastoms palūkanoms: Palūkanos = Kapitalas × Norma × Laikas (norma išreiškiama dešimtainiu skaičiumi). Sudėtinėms palūkanoms: Būsima vertė = Kapitalas × (1 + Norma/n)^(n×Laikas), kur n – sudėties periodų skaičius per metus. Euribor pagrindu grįstoms paskoloms palūkanos paprastai skaičiuojamos kaip Euribor + fiksuota marža (pvz., 3 mėn. Euribor + 1,5 %). Bendros palūkanų išlaidos keičiasi su kiekvienu Euribor atnaujinimu.

Nėra vieningos pasaulinės palūkanų normos. Kiekviena šalis ar pinigų sąjunga turi savo centrinį banką, kuris nustato politikos normas – JAV tai Federalinis rezervų bankas, euro zonoje – ECB, JK – Anglijos bankas. Rinkos pagrindu nustatomos normos, kaip Euribor, SOFR ar SONIA, yra apskaičiuojamos pagal realius sandorius arba bankų pateiktus duomenis ir atspindi vietos rinkos sąlygas, o ne globalią koordinaciją.